Labai nedrąsiai, abejodami Inetos ir Mariaus Kadzių šeima paprašė Londonietės pagalbos. “Ar tikrai kas nors gali padėti?” - klausinėjo jiedu. Tačiau ko nepadarysi dėl savo vaikų. Ir kai pagalbos labiausiai reikia jiems – darai viską, kas įmanoma. “Bijome viešumos, kalbų, komentarų, blogai jaučiamės prašydami, tačiau suprantame, kad jeigu nieko nesiimsim, nepadėsime savo dukrelei”, - sako Ineta. 
 
Aplankau šeimos namus Rytų Londone Beckton'e. Tvarkingas dviaukštis ramioje gatvėje. Lietuviai čia gyvena jau kelis metus. Užėjusi į svetainę sutinku aštuonerių Evą ir ketverių metų Solvitą. Sesutės drauge piešia princeses. Išvydusios nepažįstamą svečią mandagiai pasisveikina ir susiruošia keliauti į savo kambarį. Eva rūpestingai padeda jaunėlei sesei atsistoti ir, tvirtai laikydama ją už rankos, nusiveda. Būtent Solvitai ir reikalinga pagalba. Mergaitė serga Cerebellum Hipoplasia liga. Jos smegenų dalis, atsakinga už judesių koordinacija yra mažesnė, nepilnai išsivysčiusi. Apsunkusi judesių koordinacija, silpni raumenys, eisenos sutrikimas, vėluojanti kalba – visus šiuos ligos požymius pastebiu vos per kelias minutes praleistas su Solvita. 
 
„Mes trise neesame tiek matę, kiek tas vienas vaikelis. Metukų sulaukusi ji visai neturėjo raumenų, negalėjo kojytėmis net pasiremti. Nuo vienuolikos mėnesių pradėjome vaikščioti pas gydytojus. Diagnozių prisiklausėme įvairiausių. Vieni sakė, jog tai gali būti cerebrinis paralyžius, kiti – medžiagų apykaita, treti - rachitas“, - pasakojimą pradeda mergaitės mama. 
Solvita.
 
I.Kadzienė pripažįsta, kad prieš kelis metus buvo sunku patikėti, jog mergaitė gali savarankiškai bent pastovėti – tiek visokiausių procedūrų, o rezultatai menki. Viltis grįžo, kai jie prieš gerus metus pradėjo domėtis gydymu kamieninėmis ląstelėmis. Marius ir Ineta kreipėsi į kelias britų labdaros organizacijas, tačiau toks gydymas čia kol kas yra nelegalus, tad jie padėti atsisakė. “If you want it – it is up to you” - tokio atsakymo dažniausiai sulaukdavo lietuviai.  
 
„Bandėm susisiekti su šeimomis, susidūrusiomis su tokiu gydymu. Skambinom, ieškojom. Nuomonių girdėjom įvairiausių. Vieni sakė, kad tai visai nepadės, kiti ragino pabandyti. Galiausiai ryžomės. Nors ir bijojom. Juk toks gydymas visame pasaulyje yra naujovė, o rizikuoti savo vaiku niekas nenori. Tačiau supratome, kad jei sėdėsim, nieko nesiimsim ir lauksim stebuklo – niekas nepasikeis. Suradome gydymo centrą Kinijoje, Beijinge. Per vietinę ambasadą patikrinome ar įstaiga yra legali, patikima“, - pasakoja Ineta. 
 
Solvitos gydymas Beijinge užtruko keturias savaites ir šeimai kainavo apie £25 000.  Be kitų procedūrų mergaitei į stuburą buvo leidžiamos kamieninės ląstelės. „Grįžome iš Kinijos rugpjūčio pabaigoje ir šiai dienai Solvita jau paeina ant keliukų, keliomis minutėmis ilgiau gali išstovėti, jei labai stengiasi pati žengia ir žingsnį“, - rezultatais džiaugiasi Ineta. 
 
 
Solvitos gydymas Kinijoje.
 
Pirmai kelionei sutuoktiniai susitaupė patys. Užstatė prieš  penkis metus pirktą namą, pasiėmė paskolą. Į pokalbį įsitraukia Marius: „Gydymą reikia pakartoti po šešių mėnesių. Antra kelionė kainuotų apie £22 000. Taip, susitaupytume kelis tūkstančius, bet iki kovo mėnesio kelionės visos sumos surinkti vieniems, be pagalbos, nėra šansų. Ir dabar dar nežinome, ar pavyks, tačiau bent jau žinosime, kad viską išbandėme“. 
 
Jei nepavyktų surinkti šios sumos, kelionės į Kiniją ir gydymo pakartojimo Solvitai tektų atsisakyti. Bet tėvai rankų nenuleidžia. Jiems jau pasisekė surinkti virš £2000. Pasak Inetos, kol kas paaukojo draugai ir pažįstami.    
„Mes ant duonos juk neprašom, dirbam, užsidirbsim. Bet skaudu kai kiti vaikai žaidžia, bėgioja, o Solvita negali. Ji labai nori, stengiasi neatsilikti. Bet vaikams juk neįdomu, jie ją stumia šalin, nes Solvita jų nepasiveja, viską daro lėčiau. „Mama, mane visi muša“, tada skundžiasi ji“, - priduria mergaitės mama. 
 
Pokalbio metu stebina Inetos ryžtas ir tikėjimas. „Neturiu nė menkiausios abejonės, kad bus geriau, - sako dviejų dukrų mama. - Pamenu, vieną vakarą važiavome iš gydytojų ir Marius atsiduso, kad teks susitaikyti su cerebriniu. Iškart pasakiau, kad nesitaikysime ir padarysime viską, ką galime. Jei būčiau tada pradėjusi taikytis prie visų diagnozių kas ką mums sakė? Negaliu susitaikyti nes tai yra mano vaikas. Kad ir kokia liga, bet tegul būna lengviausias jos laipsnis. Jei mes tėvai nedarysime visko – niekas už mus nedarys. Ji dar maža, verkia, kai visokias procedūras reikia atlikti. Man širdis plyšta, tačiau vis jai ir sau kartoju: „Solvita, mums reikia stengtis, eiti, juk nori kartu į mokyklą su sese, nori žaisti“. Ji pas mus mergaitė protinga ir jei sustiprėtų raumenys būtų normalus vaikas. Atrodo, kad trūksta tiek nedaug“.   

“Supratau, kokios mažos buvo problemos dėl kurių seniau sukdavau galvą. Nė vienas nežinome, kas bus rytoj. Ir materiali pusė netenka prasmės.  Klausydama panašių nusiskundimų kaip kažkas pirko sofą ir jos nesulaukė kelias savaites arba sunkiai sekėsi popierius tvarkytis, mintyse pagalvoju: „kad man jūsų problemos“. Tokias pamiršti po kelių dienų. Bet kaip reikia gyventi, kai tau pasako, kad dukrai cerebrinis ir ji tik akim vartys, -  Inetos skruostais rieda ašaros. - Neprisimenu kaip namo grįžau, kaip parvairavau po tokių naujienų. Solvitai buvo vienuolika mėnesių. Jau tada žinojau, jog aš jos į invalido vežimėlį niekada nesodinsiu. Nesupratau ir nesuprasiu kaip gali tėvai dėl savo vaikų nesistengti?“ 
 
Ineta sako dabar nepraeinantį nė pro vieną su ligomis kovojančios labdaros organizacijos atstovą neįmetusi bent svaro. “Kelis metus atgal požiūris buvo visai kitoks. Taip, paaukodavom su vyru kartais, tačiau jei nematydavo akys, širdies neskaudėdavo”,  - atvirauja ji. 
Su mama Ineta.
 
Iš Anykščių kilusi Ineta ir panevėžietis Marius susipažino studijuodami inžineriją Šiauliuose. Pirmą kartą į Londoną jiedu atvyko prieš dvylika metų. “Dirbom, užsidirbom, nusipirkom vieno kambario butą Šiauliuose. Buvom jauni, devyniolikmečiai, dar neturėjome vaikų. Tad svajonė buvo butas ir automobilis”, - šypsosi pora.  
 
“Turėjom butą, automobilį, mokėmės, dirbom, niekada nesiskundėm. Gimė Eva. Marius tada algos gaudavo apie tūkstantį litų. Tėvai padėdavo. Už butą susimokėdavome, dar vaikui susirgus vaistams užtekdavo ir maistui. Bet naujesnio rūbo jau tekdavo atsisakyti. Baigiau mokslus ir nutarėme vėl grįžti į Angliją. Evutei buvo metukai kai apsigyvenome Londone. Čia sulaukėme ir Solvitos - pasakoja I.Kadzienė. - Ji buvo labai laukiama. Ir Eva norėjo sesės. Visoms draugėms gyrėsi, kad sesę turi. Iki šiol vyresnioji labai mažąją globoja, saugo“. 
 
Marius šiuo metu dirba statybose ir taip išlaiko šeimą. Sudėjus visas pašalpas biudžetas per mėnesį  pasipildo dar apie £500. „Po pirmos kelionės į Kiniją esame visiškai išsisunkę. O ir visokios procedūros kainuoja papildomai. Kasdien Solvitai atliekama kinezoterapija, samdome logopede, vedame į baseiną. Svarstėme galimybę parduoti namą ir eiti nuomotis, bet paskaičiavome, kad tai nebūtų išeitis, nes nuoma kainuotų dar brangiau. Dabar išnuomavom kambarį nes nepajėgtume vieni namo išlaikyti. Evutė lanko muzikos mokyklą, groja pianinu. Galvojame, kad gal nebeleisti. Tikrai neprašytume pagalbos, jei būtų kitaip“, - neslepia Ineta.  
 
Pastoviai dėmesio reikalaujančią Solvitą mama palieka vos  tris valandas per savaitę. Energinga moteris šiuo metu lanko anglų kalbos kursus vietiniame koledže. “Tris kartus per savaitę einu į tuos kursus. Tada šiek tiek atsipalaiduoju. Tuo metu Solvita būna mokykloje, yra prižiūrima. Bet viską suplanavau taip, kad grįždama iš pamokų namo parsivedu ir dukrą“, - nusišypso moteris.  
 
Norintys padėti Solvitai visą informaciją, dokumentų kopijas, nuotraukas, naujienas ras tinklapyje www.solvitasfuture.com.
 
Marius ir Ineta taip pat kviečia susipažinti panašaus likimo šeimas arba norinčius sužinoti daugiau apie Solvitą. „Ateikite į svečius, mes viską parodysime, galėsite pabendrauti su Solvita“, - kviečia mergaitės mama. Jiems galite rašyti e-paštu: inetakadziene@googlemail.com.